- srėnos
- srė́nos sf. pl. (1) NdŽ, Ms, Lkž, Štk; ŽCh143, M.Valanč žr. strėnos 1: Srėnoms skaustant, taures pirtė[je] statė S.Dauk. I srėnoms, i kojėms, i rankoms pradėjo guosties Plt. Munie linus raunant dikčiai srė́nas pjauna LKT89(End). Vieniuoleka metų ant arklio sėdėjęs – srė́nos atsakiusios Vž. Juk nukumpo srė́nos, gatavai nusisuko KlvrŽ. | prk.: Stovėkiat tada apsijuosę srėnas jūsų tiesa VlnE121. ║ strėnų skausmas: Srė́nos tos įlindo i nebišlenda Slnt. Vaikai netura srė́nų Slnt.
◊ srė́nas nuléisti1. primušti: Nuléisu žalčiams srė́nas, braškės[e] radęs End. Pajus tėvas muno, nuleis srėnas tavo – bėk bėk bėk, bernuželi muno D81.2. priversti pasiduoti, įveikti, nugalėti: Pask teip išejo, kad vokyčiuo srė́nas nuléido Vž.
Dictionary of the Lithuanian Language.